Rugpjūčio 24 d. minimas šventasis apaštalas ir kankinys Baltramiejus.
I amžius Šventojo Baltramiejaus vardas yra siejamas su dviem reto žiaurumo epizodais. Pirmasis susijęs su paskutine apaštalo gyvenimo akimirka – jo mirtimi. Baltramiejus po Sekminių laivu išplaukė į Armėniją kaip Kristaus Palestinos gyventojams paskelbtos Gerosios Naujienos misionierius ir ten, karaliaus Polimijo bei jo žmonos dėka į krikščionių tikėjimą sugebėjo atversti net dvylika miestų.
Tačiau tai nepatiko karaliaus broliui Astiagui, kuris įsakė sučiupti nepageidaujamą apaštalą, jam gyvam nulupti odą, o paskui, kad nebūtų nesusipratimų, nukirsdinti. Šiuos įsakymus ištikimi jo padlaižiai žodis žodin ir įvykdė.
Tas kūnas be odos, iš kurio buvo likę vien kraujuojantys raumenys, sužadino Mikelandželo vaizduotę ir šis jį įtaigiai nutapė Siksto koplyčios „Paskutiniojo teismo“ scenoje. Toje freskoje šventasis rankoje tarsi drabužį laiko savo odą. Žmogaus, kuriam nulupo odą, iš skausmo ir spazmų perkreiptame veide Mikelandželas atkūrė savo paties veido bruožus, taip sukurdamas įtaigų ir dramatišką autoportretą.
Antrasis epizodas yra susijęs su kruvina naktimi, žiauriomis šv. Baltramiejaus šventės išvakarėse iš rugpjūčio 23-ąją į 24-ąją Prancūzijos karaliaus Henriko III įvykdytomis žudynėmis. Norėdamas visiems laikams išspręsti hugenotų – eretikų, kurie jam apsunkino gyvenimą, – problemą, kraugeriškasis karalius kardais liepė išžudyti visus šios sektos vadovus. Šios siaubingos ir beprasmiškos žudynės istorijoje yra siejamos su šventojo vardu ir todėl vadinamos šv. Baltramiejaus naktimi. |